Kaimo turizmo plėtra
Gera gamtinė aplinka yra viena iš būtiniausių kaimo turizmo egzistavimo sąlygų. Natūralūs gamtos ištekliai, ekologiškai švari gamtinė aplinka, klimatas yra pagrindinės kaimo turizmo produkto sudėtinės dalys.
Tiksliniais kaimo turizmo plėtros regionais laikytini Žemaitijos aukštumų, Rytų Aukštaitijos, Pietryčių Dzūkijos geografiniai regionai, Nemuno slėnio teritorinės zonos. Lietuva turi palyginti didelį gamtinį turizmo potencialą, kurį sudaro vidaus vandens telkiniai – ežerai (2850 – didesni kaip 0,5 hektaro) ir upės (760 – ilgesnės kaip 10 kilometrų)—taip pat miškai (30 procentų šalies teritorijos). Iš vertingiausių ir įdomiausių gamtinių turizmo objektų, tinkamų kultūriniam ir ekologiniam turizmui, kaimo turizmui ir aktyviam poilsiui minėtini 5 nacionaliniai parkai ir 30 regioninių parkų, 254 valstybiniai draustiniai ir 101 savivaldybių draustinis, 410 gamtos paveldo objektų. Tačiau šių objektų panaudojimo galimybės vertintinos tik patenkinamai, nes jie prastai parengti kaimo turizmui: nepakankama infrastruktūra, poilsio namų būklė prasta, trūksta higienos įrangos, netvarkoma aplinka. Menka infrastruktūra sudaro sąlygas neorganizuotiems turistams teršti ir kitaip žaloti aplinką.
Dabartinės kaimo sodybos – iš sovietinio kaimo, dauguma jų neįdomios, negražios, mūrinės. Lietuvos kaimo turizmo rinkoje turėtų įsivyrauti naujos arba restauruotos sodybos, išlaikančios senosios statybos tradicijas, pastatytos iš rastų, medžio ar akmens, nes miestiečiai, besinaudojantys kaimo turizmo paslaugom, trokšta tradiciškumo, autentiškumo. Taip pat dar mažai panaudojami dvarai, vėjo ir vandens malūnai, kiti nenaudojami kaimų ir miestelių pastatai. Taigi galima teigti, jog kaimo sodybom kol kas trūksta specializacijos, išskirtinumo, nes tik penkerius metus gyvuojanti rinka nėra nusistovėjusi.
Kaimo turizmas laikomas sparčiausiai augančiu turizmo paslaugų sektoriumi Lietuvoje. 2001 metais buvo įregistruotos 203 kaimo sodybos, o 2003 metų pradžioje – jau 287. Tačiau aiškių Lietuvos turizmo rinkodaros politikos gairių ir prioritetų trūkumas trukdo veiksmingiau planuoti rinkodarą ir koordinuoti veiksmus, susijusius su geriau organizuota kaimo turizmo plėtojimo veikla. Rinkodarai aktyvinti trūksta jos tyrimų, nenutrūkstamo priemonių vykdymo ir kompleksiškumo, silpna informacijos apie turizmą rengimo ir platinimo bazė. Neišplėtota viešoji turizmo infrastruktūra, dėl to nepanaudojami visi galimi turizmo ištekliai, nėra pakankamai skatinama turizmo paslaugų verslo plėtra.
Šiuo metu populiariausi Lietuvos turizmo rinkoje ir didžiausią plėtros potencialą turi aktyvaus poilsio, kultūrinio, ekologinio, kurortinio, kaimo turizmo produktai. Kaimo turizmas—tai mažas, bet sparčiai augantis ekonominis sektorius. Lyginant su visa turizmo rinka, ši sfera užima nedidelę jos dalį. Tačiau būtent šis sektorius auga sparčiausiai bei jo galimybės yra didžiulės dėl turizmo rinkų, demografinių veiksnių įtakos bei susidomėjimo lietuviškąja kultūra ir tradicijomis. Iki šiol Lietuvoje turizmas daugiausia buvo sukoncentruotas urbanizuotuose teritorijose, tačiau didžiulis ir dar neišnaudotas turizmo potencialas telkiasi ir mažiau urbanizuotuose teritorijose, kaimo vietovėse. Pagal šiandienines Europos Sąjungos tendencijas, kaimo turizmas yra vienas iš kertinių regiono vystymo elementų.
LR Vyriausybė 2003m. gruodžio 18d. išleido nutarimą „Dėl nacionalinės turizmo plėtros 2003-2006m. programos patvirtinimo“, kuriame kaip vienas iš sprendžiamų uždavinių buvo paminėtas kaimo turizmo plėtros rėmimas bei nustatytos jo įgyvendinimo priemonės:
1. parengti kaimo turizmo, lankytinų objektų ir kitų kelio paslaugų ženklų įrengimo projektą, finansuotiną Europos Sąjungos struktūrinių fondų lėšomis;
2. įgyvendinant Žvyrkelių asfaltavimo programą, prioritetą teikti keliams, kurie yra Programoje nurodytuose turizmo regionuose (kad kaimo turizmo objektai būtų lengviau pasiekiami);
3. nustatyti kaimo turizmo ir amatų, kitos alternatyvios veiklos kaime rėmimo prioritetus ir tvarką, vykdyti šios veiklos plėtros stebėseną.
Tačiau tai visai nedidelė dalis iš keliamų uždavinių norint skatinti kaimo turizmo plėtrą ir jo patrauklumą. Pirmiausia veiksmai turėtų būti nukreipti į produkto kokybės gerinimą ir kontrolę, šviečiant ir apmokant savininkus bei tikrinant jų infrastruktūrą ir atliekant privataus sektoriaus reklaminės literatūros monitoringą, siekiant kad nebūtų skleidžiama klaidinanti ir žalinga informacija apie paslaugų kokybę. Siekiant pagerinti šalies kaimo turizmo įvaizdį ir pritraukti daugiau turistų, rinkodaros finansavimas turi būti tobulinamas iš esmės. Būtina aktyviau pristatyti konkrečius turizmo produktus, informacijos pateikimą orientuoti ir į individualius turistus, o turistinių leidinių tiražus padvigubinti.
Dar vienas svarbus kaimo turizmo plėtros kriterijus yra sezoniškumo pašalinimas. Nepaisant to, kad apgyvendinimo paslaugų pasiūla ūkiuose ir kaimo vietovėse nuolat auga, sezono metu šio sektoriaus paklausa nuolat viršija pasiūlą, todėl plėtros veiksmai turėtų būti nukreipti į sezono prailginimą, skatinant vartojimą gretimais mėnesiais.
Remiant apgyvendinimą kaimo vietovėse taip pat turėtų būti remiamos saugomos gamtos teritorijos bei kultūros vietos. Ateityje kaimo turizmas galėtų įtraukti ir kitokias veiklas, tokias kaip keliavimas pėsčiomis, plaukimas baidarėmis, paukščių stebėjimas, medžioklė, žvejyba ir pan.
Dar vienas svarbus kaimo turizmo plėtros uždavinys yra pritraukti kuo daugiau lankytojų ne tik iš Lietuvos, bet ir užsienio valstybių. Tarptautiniai ryšiai, išplėtoti dėl Lietuvos narystės Europos Sąjungoje ir NATO, padarė Lietuvą saugiu ir patraukliu turizmo regionu. Didėjanti šalies gyventojų turizmo paslaugų ir pramogų bei aktyvaus poilsio paklausa, gilesnė gyventojų verslumo ir turizmo reikšmės samprata, Europos Sąjungos struktūrinių fondų teikiamų galimybių panaudojimas atvėrė naujas galimybes kaimo turizmo plėtrai.
Kelionė į Disneilendą Heide parkas Kelionės į Kroatija