Beje, sanatorijos – Sovietų Sąjungos sveikatos sistemos pa­likimas, nes Vakarų Europoje visada buvo tik gydyklos arba sveikatinimo centrai, kuriuose žmonės atgauna jėgas po įtemptų darbų.

Modernusis SPA į Lietuvą iš Vakarų Europos atėjo po Nepriklausomybės atkūrimo. Vienu iš SPA kultūros pradininkų Lietuvoje laikomas verslininkas Valdas Trinkūnas sako, jog 2002 m., žiūrint į griūvančias sovietinių laiką sanatorijas, kilo mintis vieną iš jų renovuoti. Atidžiai stebėjusi pasau­lio tendencijas, Trinkūnų šeima susidomėjo SPA filosofija. Kūno, proto ir sielos harmonijos filosofi­ja tuo metu Lietuvai buvo labai tolima. Nutarę pasiūlyti Lietuvai kai ką naujo – ramybę, komfortą, malonumą ir sveikatą po vienu stogu, buvusioje sanatorijos „Vilnius” bazėje Trinkūnai įkūrė svei­katinimo centrą „SPA Vilnius”. Tai buvo pirmas kartas, kai Lietuvoje garsiai nuskambėjo SPA sąvo­ka. Praėjusiais metais buvo įsteigta Nacionalinė SPA asociacija, vienijanti šalies viešbučius su SPA paslaugas teikiančiais centrais. Šios asociacijos įkūrimą inicijavo Druskininkų SPA centras „SPA Vil­nius”, neseniai tapęs tarptautinės SPA asociacijos (ISPA) nariu, svečiams dabar gali pasiūlyti daugiau kaip 200 skirtingų SPA procedūrų, iš kurių naujausia – analogų Baltijos šalyse neturintys konferen­cijų metų atliekami Birmos masažai. Šj pavasarį Vilniuje, Gedimino prospekte, duris atvers naujasis „SPA Vilniaus” dienos SPA centras.

Lenkijos sostinė.  Iš kitų Europos sostinių išsiskiria savo unikalumu. Antrojo pasaulinio karo pabaigoje beveik visas (80% pastatų) miestas buvo virtęs griuvėsiais, tačiau šiandien miesto centras įtrauktas į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą. Manoma, jog XIII a. pab. buvo įkurta Varšuva. Miestas tapo sostine 1596 m.

Lankytinos vietos Varšuvoje:

1. Didysis teatras. Prieš Antrąjį pasaulinį karą tai buvo vienas didžiausių miesto pastatų. Jis pastatytas 1825 – 1833 m. šiuo metu teatre įsikūrę Nacionalinė opera ir baletas bei nedidelis teatro muziejus.

2. Karaliaus pilis. 1939 m. ji buvo sudeginta. Atstatymo darbai vyko 1971 – 1988 m. Dabar čia įkurtas muziejus. Kai kurios medinės dalys ir lipdiniai , didelė dalis baldų ir meno kūrinių yra autentiški.

3. Nacionalinis muziejus. Įsteigtas 1916 m. Jo kolekcijoje yra senovės graikų, romėnų ir egiptiečių meno kūrinių. Muziejuje yra žymus paveikslas Madona ir kūdikis (S. Botticelli). Rytiniame muziejaus sparne yra įkurtas Karo muziejus, atspindintis lenkų šaunamųjų ginklų ir šarvų istoriją.

4. Łazienki parkas. Tai didžiulis parkas su rūmais, šventyklomis bei paminklais, kurio istorija siekia viduramžius. Dabar čia įkurtas architektūros muziejus.

5. Senamiesčio turgaus aikštė. Atstatyta po Antrojo pasaulinio karo. Ji buvo Varšuvos visuomeninio gyvenimo centras iki pat XIX a.

Į pietus nuo pajūrio plyti neaprėpiamas ežerų kraštas – irkluotojų, žvejų, grybautojų, maudynių ir pasivaikščiojimų po miškus mėgėjų rojus. Bene žinomiausias regionas – Mozūrai, kuriame sukaupta ketvirtadalis Lenkijos ežerų vandens. Čia telkšo ir didžiausias Lenkijos ežeras Sniardvy, primenantis nedidelę jūrą. Sujungti upėmis ir kanalais ežerai sudaro populiariausią Lenkijoje irkluotojų trasą – Didžiųjų Mozūrų ežerų kelią.

Mozūrai turistus vilioja tyla ir ramybe. Šiame vaizdingame regione yra 3 000 ežerų. Šis šiaurės rytų Lenkijos lopinėlis traukia ežerų platybėmis, ilgais vandens keliais, vokiško stiliaus miesteliais, kurių pakrantėse verda gyvenimas, bei laukinėmis salomis, kur galima apsistoti nakčiai. Tai jachtų rojus. Plaukiant Maurų ežeru galima pamatyti didžiausią ežero salą Lenkijoje – Upalty salą. Čia įrengtas rezervatas.

Mozūrų ežerai dažnai vadinami Lenkijos “Amazone”.

Šalia Mozūrų kanalo galima užsukti į Mikolaikų miestelį, kuriame yra vandens atrakcionų parkas „Tropikana“.

Skiriami trys pagrindiniai kraštovaizdžių tipai:

• Natūralus kraštovaizdis. Šio tipo kraštovaizdis vyrauja Švenčionių rajone. Tai mažai žmogaus ūkinės veikos pakeistas kraštovaizdis, upės, miškai, ežerai.
• Kaimo (agrarinis ) kraštovaizdis. Tai vidutiniškai žmogaus ūkinės veiklos pakeistas kraštovaizdis. Švenčionių rajone išliko vienkiemių, miškelių masyvų, senoviškų gatvinių kaimų.
• Urbanistinis (miesto) kraštovaizdis.

Tiek fizine, tiek kultūrine prasme, kaimas yra turizmo išteklius. Kaimas nėra neišsenkantis išteklius. Istorijos eigoje pagrindiniai žemės ištekliaus naudotojai buvo ir yra žemės ūkis ir miškininkystė.

Poilsiui kaime reikalingi natūralūs kaimo sodyboje sukurti poilsio ištekliai, užtikrinantys aukštą paslaugų kokybę bei išlaikantys aplinkos savitumą ir patrauklumą. Natūraliems kaimo turizmo ištekliams priskirtini ekologiškai švarūs maisto produktai, vanduo (tiek tiesioginiam vartojimui, tiek atrakcijoms – žvejybai, maudimuisi, plaukiojimui vandens dviračiais ir kt.), oras, gamtinė aplinka. Sodyboje sukurti ištekliai – apgyvendinimo ir poilsio įranga, namų apyvokos daiktai, pramogų inventorius, ūkyje auginami gyvuliai, išauginti ir pagaminti maisto produktai. Pramoniniai ištekliai – apgyvendinimui, poilsiui ir atrakcijoms reikalinga įranga, inventorius, buities reikmenys.

                       Kaimo turizmas laikomas sparčiausiai augančiu turizmo paslaugų sektoriumi Lietuvoje. Daugiausia kaimo turizmo sodybų 2006 metais buvo Utenos apskrityje (36 proc.), Vilniaus apskrityje (15 proc.) ir Alytaus apskrityje (15 proc.) visų kaimo turizmo sodybų.

Statistikos departamento tyrimo duomenimis, 2005 metais apgyvendinimo paslaugas teikė 398, o 2004 metais – 361 kaimo turizmo sodyba. Pagrindinės problemos – paslaugų sezoniškumas, kadangi kaimo turizmo sodybų užimtumas didžiausias tik rugpjūčio ir liepos mėn., trumpa vidutinė Lietuvos  gyventojų ir užsieniečių buvimo trukmė, kuri tesudarė 2,8 nakvynės, be to, didžioji dalis poilsiautojų atvyksta tik savaitgaliais.

Dabar kaimo sodybose yra 1700 numerių-kambarių, juose vienu metu gali ilsėtis 5000 svečių. Čia jie randa ramų gyvenimą, kaimo maistą, pramogas. Daugiausia tarp jų – 98 proc. – lietuvių. Juos vilioja ne balionai, skraidymai lėktuvais, o kaimiški akcentai, svetingumas, šeimininkų tolerancija. Nuo 1997 metų kaimo sodybų paslaugų kainos pakilo tik 5 proc. 2006 m. kaimo turizmo sodybose ilsėjosi 59,1 procento daugiau poilsiautojų nei 2005 m. Vidutinė poilsiautojų buvimo trukmė – 1,9 nakvynės (2005 m. – 2,8 nakvynės). Apgyvendinimo paslaugas teikė 531 kaimo turizmo sodybos. Sodybų skaičius, palyginti su 2005 m., padidėjo 33 procentais. Daugiausia kaimo turizmo sodybų yra Utenos apskrityje. Šioje apskrityje apsistojo penktadalis visų poilsiautojų.

Poilsiautojų skaičius kaimo turizmo sodybose sparčiai auga .Žmonės mielai renkasi poilsį kaime.  Kaimo turizmo sodybos daugiausia lankytojų turi vasaros sezono metu: rugpjūčio, liepos ir birželio mėnesiais. Mažiausia užimtos turistų sodybos būna sausio, vasario ir kovo mėnesiais .Ne visos sodybos priima poilsiautojus žiemos metu, nes tam neturi sąlygų.

Kaimo turizmo paslaugų paklausa itin priklauso nuo vietovės rekreacinių išteklių. Rinkos tyrimo rezultatais, vietovės patrauklumą turistams pirmiausia lemia gamtinė aplinka, šiek tiek mažiau vertinamas vietovės istorinis autentiškumas, kultūros, etnografinis paveldas. Paslaugų kokybę sąlygoja ne tik aplinka bei sukurta infrastruktūra, bet ir aptarnavimo kokybė. Geras paslaugos kokybės ir kainos santykis yra kaimo turizmo produkto patrauklumo ir konkurencingumo rodiklis, kurį didele dalimi sąlygoja žmogiškais potencialas. Kaimo turizmo paslaugų kokybė yra vienas iš lemiančių veiksnių, formuojančių tiek paslaugų teikėjo, tiek bendrą visos šalies kaimo turizmo įvaizdį ir tik kokybiškos kaimo turizmo paslaugos ir aukšti svetingumo standartai garantuoja sėkmingą konkurenciją kaimo turizmo versle.

Kaimo turizmo paslaugos konkuruoja su poilsiu prie jūros, poilsiu prie ežerų apsigyvenant kempinguose, poilsio namuose ir pan. Rinkos tyrimai parodė, kad populiariausiomis kaimo turizmo paslaugomis be apgyvendinimo yra poilsis (pirtis, žvejyba, baidarės), o labiausiai trūksta aktyvus laisvalaikio paslaugų ir su ja susijusios infrastruktūros (vandens turizmo, sporto aikštelių, hipodromų, golfo aikštynų. Kaimo turizmo paslaugų paklausos nuolatinį augimą gali užtikrinti tik šio paslaugos savitumas, kokybė ir įvairovė bei geras paslaugos kokybės ir kainos santykis. Šiuo metu jau išryškėjo tendencijos, kad Lietuvoje kaimo turizmo samprata ir turinys formuojasi, orientuojantis į sodybos savininkų šeimos narių teikiamą aptarnavimą (svetingumą); paslaugas ir veiklas, sudarančias sąlygas organizuoti aktyvų poilsį, pramogas ir renginius; etnokultūros elementų panaudojimą tiek sodybos aplinkoje, tiek ir teikiamose paslaugose.

Tiksliniais kaimo turizmo plėtros regionais laikytini Žemaitijos aukštumų, Rytų Aukštaitijos, Pietryčių Dzūkijos geografiniai regionai, Nemuno slėnio teritorinės zonos. Lietuva turi palyginti didelį gamtinį turizmo potencialą, kurį sudaro vidaus vandens telkiniai – ežerai (2850 – didesni kaip 0,5 hektaro) ir upės (760 – ilgesnės kaip 10 kilometrų)—taip pat miškai (30 procentų šalies teritorijos). Iš vertingiausių ir įdomiausių gamtinių turizmo objektų, tinkamų kultūriniam ir ekologiniam turizmui, kaimo turizmui ir aktyviam poilsiui minėtini 5 nacionaliniai parkai ir 30 regioninių parkų, 254 valstybiniai draustiniai ir 101 savivaldybių draustinis, 410 gamtos paveldo objektų. Tačiau šių objektų panaudojimo galimybės vertintinos tik patenkinamai, nes jie prastai parengti kaimo turizmui: nepakankama infrastruktūra, poilsio namų būklė prasta, trūksta higienos įrangos, netvarkoma aplinka. Menka infrastruktūra sudaro sąlygas neorganizuotiems turistams teršti ir kitaip žaloti aplinką.

Dabartinės kaimo sodybos – iš sovietinio kaimo, dauguma jų neįdomios, negražios, mūrinės. Lietuvos kaimo turizmo rinkoje turėtų įsivyrauti naujos arba restauruotos sodybos, išlaikančios senosios statybos tradicijas, pastatytos iš rastų, medžio ar akmens, nes miestiečiai, besinaudojantys kaimo turizmo paslaugom, trokšta tradiciškumo, autentiškumo. Taip pat dar mažai panaudojami dvarai, vėjo ir vandens malūnai, kiti nenaudojami kaimų ir miestelių pastatai. Taigi galima teigti, jog kaimo sodybom kol kas trūksta specializacijos, išskirtinumo, nes tik penkerius metus gyvuojanti rinka nėra nusistovėjusi.

Kaimo turizmas laikomas sparčiausiai augančiu turizmo paslaugų sektoriumi Lietuvoje. 2001 metais buvo įregistruotos 203 kaimo sodybos, o 2003 metų pradžioje – jau 287. Tačiau aiškių Lietuvos turizmo rinkodaros politikos gairių ir prioritetų trūkumas trukdo veiksmingiau planuoti rinkodarą ir koordinuoti veiksmus, susijusius su geriau organizuota kaimo turizmo plėtojimo veikla. Rinkodarai aktyvinti trūksta jos tyrimų, nenutrūkstamo priemonių vykdymo ir kompleksiškumo, silpna informacijos apie turizmą rengimo ir platinimo bazė. Neišplėtota viešoji turizmo infrastruktūra, dėl to nepanaudojami visi galimi turizmo ištekliai, nėra pakankamai skatinama turizmo paslaugų verslo plėtra.

Šiuo metu populiariausi Lietuvos turizmo rinkoje ir didžiausią plėtros potencialą turi aktyvaus poilsio, kultūrinio, ekologinio, kurortinio, kaimo turizmo produktai. Kaimo turizmas—tai mažas, bet sparčiai augantis ekonominis sektorius. Lyginant su visa turizmo rinka, ši sfera užima nedidelę jos dalį. Tačiau būtent šis sektorius auga sparčiausiai bei jo galimybės yra didžiulės dėl turizmo rinkų, demografinių veiksnių įtakos bei susidomėjimo lietuviškąja kultūra ir tradicijomis. Iki šiol Lietuvoje turizmas daugiausia buvo sukoncentruotas urbanizuotuose teritorijose, tačiau didžiulis ir dar neišnaudotas turizmo potencialas telkiasi ir mažiau urbanizuotuose teritorijose, kaimo vietovėse. Pagal šiandienines Europos Sąjungos tendencijas, kaimo turizmas yra vienas iš kertinių regiono vystymo elementų.

LR Vyriausybė 2003m. gruodžio 18d. išleido nutarimą „Dėl nacionalinės turizmo plėtros 2003-2006m. programos patvirtinimo“, kuriame kaip vienas iš sprendžiamų uždavinių buvo paminėtas kaimo turizmo plėtros rėmimas bei nustatytos jo įgyvendinimo priemonės:

1. parengti kaimo turizmo, lankytinų objektų ir kitų kelio paslaugų ženklų įrengimo projektą, finansuotiną Europos Sąjungos struktūrinių fondų lėšomis;

2. įgyvendinant Žvyrkelių asfaltavimo programą, prioritetą teikti keliams, kurie yra Programoje nurodytuose turizmo regionuose (kad kaimo turizmo objektai būtų lengviau pasiekiami);

3. nustatyti kaimo turizmo ir amatų, kitos alternatyvios veiklos kaime rėmimo prioritetus ir tvarką, vykdyti šios veiklos plėtros stebėseną.

Tačiau tai visai nedidelė dalis iš keliamų uždavinių norint skatinti kaimo turizmo plėtrą ir jo patrauklumą. Pirmiausia veiksmai turėtų būti nukreipti į produkto kokybės gerinimą ir kontrolę, šviečiant ir apmokant savininkus bei tikrinant jų infrastruktūrą ir atliekant privataus sektoriaus reklaminės literatūros monitoringą, siekiant kad nebūtų skleidžiama klaidinanti ir žalinga informacija apie paslaugų kokybę. Siekiant pagerinti šalies kaimo turizmo įvaizdį ir pritraukti daugiau turistų, rinkodaros finansavimas turi būti tobulinamas iš esmės. Būtina aktyviau pristatyti konkrečius turizmo produktus, informacijos pateikimą orientuoti ir į individualius turistus, o turistinių leidinių tiražus padvigubinti.

Dar vienas svarbus kaimo turizmo plėtros kriterijus yra sezoniškumo pašalinimas. Nepaisant to, kad apgyvendinimo paslaugų pasiūla ūkiuose ir kaimo vietovėse nuolat auga, sezono metu šio sektoriaus paklausa nuolat viršija pasiūlą, todėl plėtros veiksmai turėtų būti nukreipti į sezono prailginimą, skatinant vartojimą gretimais mėnesiais.

Remiant apgyvendinimą kaimo vietovėse taip pat turėtų būti remiamos saugomos gamtos teritorijos bei kultūros vietos. Ateityje kaimo turizmas galėtų įtraukti ir kitokias veiklas, tokias kaip keliavimas pėsčiomis, plaukimas baidarėmis, paukščių stebėjimas, medžioklė, žvejyba ir pan.

 Dar vienas svarbus kaimo turizmo plėtros uždavinys yra pritraukti kuo daugiau lankytojų ne tik iš Lietuvos, bet ir užsienio valstybių. Tarptautiniai ryšiai, išplėtoti dėl Lietuvos narystės Europos Sąjungoje ir NATO, padarė Lietuvą saugiu ir patraukliu turizmo regionu. Didėjanti šalies gyventojų turizmo paslaugų ir pramogų bei aktyvaus poilsio paklausa, gilesnė gyventojų verslumo ir turizmo reikšmės samprata, Europos Sąjungos struktūrinių fondų teikiamų galimybių panaudojimas atvėrė naujas galimybes kaimo turizmo plėtrai.

Keliaujantys verslininkai labai svarbus segmentas, nes jų kelionės kartojasi ir jie gali tapti nuolatiniais tos kelionių įmonės ar viešbučio svečiais. Jų poreikiams reikia skirti itin didelį dėmesį. Šiuos keliautojus paprastai domina :

Patogi vieta. Beveik 78proc. visų verslininkų šį kriterijų, pasirinkdami viešbutį, vertina kaip pagrindinį;

Švarūs, patogūs kambariai. Šis kriterijus lemia 67% keliautojų pasirinkimo.

Į pastarąjį veiksnį daugiausia dėmesio kreipia, keliaujančios verslininkės, kurių kiekvienais metais vis daugėja. Viešbučio švara tapo svarbiausiu kriterijumi ir dažnai lemiamas apsisprendime sugrįžti į tą patį viešbutį dar kartą.

Kiekvienas viešbutis turi ieškoti savo savo darbo stiliaus, kaip daryti įspūdį keliaujantiems verslininkams, kad jie rinktųsi jų paslaugas. Tam galima panaudoti įvairius būdus: reklamą, tiesioginį paštą, bendrųjų tarifų programas, nuolaidas.

Norint, kad reklama būtų efektyvi, ji turi būti taikoma tam svečių segmentui, kuris yra svarbiausias viešbučiui. Viliojant klientus, svarbu atsižvelgti į demografinę padėtį, statistinę informaciją apie keliautojų srautus, tikslus ir pan.

Aviabilietų kainų palyginimo sistema – Flyzeta pigūs skrydžiai virš 200 krypčių.

Daugkaritniai keliaujančių verslininkų tyrimai rodo, kad veiksniai, dažniausiai lemiantys pasirenkant viešbutį ir pagal jų tvarką tokie:

1. Viešbučio vieta ir susisiekimas su strateginiais objektais:oro uostu, geležinkeliu ar kitais transporto mazgais, taip pat su miesto centru ar konkrečiais jį dominančiais objektais.
2. Kambarių kainos. Daugiausia pasirenkant viešbutį lemia nakvynės (lovadienio) kaina. 55% visų keliaujančių verslininkų pagrindinė pasirinkimo priežastis buvo kaina. Todėl labai svarbu nustatyti lanksčias ir lengvatines kainas, taikant efektyvią nuolaidų sistemą.
3. Draugų, kolegų ir kitos rekomendacijos. Daugiau kaip 87% keliaujančių verslininkų, pasirinkdami apsigyvenimo vietą, vadovaujasi savo pačių nuostata. Daugiau kaip 35% vadovaujasi savo draugų bei kolegų rekomendacijomis. 11% naudojasi kelionių agentų patarimais, o 22% pasirenka padedami korporacinių bendrovių arba draudimo kompanijų.
4. Viešbučio įvaizdis. Šis veiksnys labai svarbus, nes susiformavusį viešbučio įvaizdį labai sunku pakeisti keliaujančio verslininko sąmonėje. Be to, šis įvaizdis perduodamas „iš lūpų į lūpas“ ir susidaro tendencingas viešbučio pamėgimas ar blogas vertinimas. Įvaizdį suformuoja įspūdis, kuris lieka apsistojus viešbutyje.
5.   Patogumai ir paslaugos. Šie dalykai lemia 33% respondentams pasirenkant, 22% respondentų labai svarbios restoranų paslaugos, maisto ir aptarnavimo kokybė. Keliaujančios verslininkės linkusios rinktis tuos viešbučius, kuriuose kambariai aptarnaujami 24 valandas.
6. Dažnų keliautojų programos. Daugumas viešbučių skiria didelę svarbą šioms programoms. Taikant šią programą siekiama abipusės naudos: viešbutis turi nuolatinius klientus, svečiai – norimas paslaugas ir nuolaidas, kurios padeda taupyti.

Dauguma keliaujančių verslininkų yra vyrai, tačiau pastaruoju metu, kaip minėta anksčiau, daugėja moterų. Verslininkės moterys yra labiau linkusios naudotis maitinimo ir kitomis paslaugomis nei jų kolegos vyrai, todėl jos ypač laukiamos viešbučiuose. Pastarasis segmentas auga nepaprastai greitai. Rinkdamos viešbutį, moterys verslininkės yra labai reiklios. Jos taip pat yra ištikimesnės, pasirinkdamos viešbutį, nei vyrai, todėl viešbučio darbuotuojai turi atkreipti ypatingą dėmesį, įsiklausydami ir tenkindami šio segmento poreikius ir reikalavimus. Jie yra:

Saugumas. Šiam dalykui moterys linkusios teikti didesnę svarbą nei vyrai. Daugeliui moterų rūpi bendra durų būklė, užraktų bei akučių buvimas jose. Moterys palankiai vertina viešbučius, kurie turi benrą įėjimą į vestibiulį ir kuriuose kambarių durys išeina į vieną gerai apšviestą patalpą.

Komfortas ir aptarnavimas. Keliaujančio moterys verslininkės ypač vertina švarą, patrauklumą, gerai apšviestus kambarius, draugišką bei mandagų personalą. Moterims labai patinka geri dideli veidrodžiai kambariuose ir kai yra pakankamai pakabų rūbų spintose. Jos yra labiau pripratusios prie gero aptarnavimo, nei vyrai. Nemalonū atvejai ir nesusipratimai dažnai gali lemti, kad būtų pasirenkamas kitas viešbutis. Viešbučio personalas aptarnaudamas turi išmanyti mandagumo bei dalykiškumo manieras ir jų laikytis bendraudamas. Moterims nepatinka tokie intymūs kreipiniai kaip „mieloji“ arba „brangioji“. Tai sumenkina jų statusą ir reiškia nepagarbą, netikėjimą verslininkės sugebėjimais ir supratingumu.

Patogumai. Moterys linkusios turėti mažą nuošalią vietelę, skirtą dirbti arba neilgiems susitikimams. Tai yra viena priežasčių, kodėl liukso kambariai turi didelę paklausą pasirenkant šiam segmentui. Liuksas susideda iš miegamojo ir svetainės. Moterys verslininkės dažnai pageidauja rašomojo stalo, gero apšvietimo, telefono ir pan.

Palankios sąlygos. Moterys paprastai ilgiau užsibūna viešbučiuose nei vyrai. Jas vilioja tokie pomėgiai, kaip baseinas, sveikatingumo kompleksas, grožio salonai ir kt. Svarbu prisiminti, kad daugumas moterų labiau mėgsta lengvą, mažai kaloringą maistą, todėl viešbučių restoranai turi kruopščiai apgalvoti valgiaraštį šioms viešnioms. Daugelį moterų žeidžia diskriminuojams elgesys. Moterys geriau jaučiasi, kai su jomis elgiamasi kompetetingai.

Visoje apgyvendinimo rinkoje labai svarbu kiek laiko svečias būna. Keliaujantys verslininkai nepriklausomai nuo lyties ir jų būdo gali būti skirstomi:

1. pasiliekančius nakvynei;
2. pasiliekančius ilgesniam laikui;
3. apsigyvenančius;
4. pasiliekančius atostogoms.

Priklausomai nuo to, kiek svečias pasilieka, siūlomos ir skirtingos paslaugos, tokios kaip dalykinis patarnavimas, specialūs patogumai, nuolatinių keliautojų programos, namų sąlygų sukūrimas.

Ekonomiškų automobilių nuoma

Registruodamas svečią šeimininkas gali pasiūlyti jam susipažinti su sodyba, arba pailsėti. Bendraujant su svečiu patartina elgtis mandagiai, bet nebūti familiariu.

Profesionaliam aptarnavimui yra būtinas toks šeimininko (darbuotojo) elgesys:

• Konfidencialus.
• Lojalus.
• Teigiamas šeiminio požiūris į savo darbą ir verslą.
• Mandagus.
• Tikslus.

Apgyvendinant kaimo turistus, reikia skirti dėmesį ypatingiems svečiams. Tai gali būti nuolatiniai klientai, įžymybės, turizmo agentūrų darbuotojai, neįgalieji, taip pat svečiai, kurie planuoja ilgai pasilikti šioje apgyvendinimo įstaigoje. Šiems svečiams reikia išskirtinio dėmesio, specialių papildomų paslaugų. Registracijos lape nurodoma, kokie svečio reikalavimai turi būti tenkinami. Įregistruojant svečią, būtina aptarti jo svečiavimosi terminą, nepriekaištauti, jei svečias atvyko per anksti.

Svečiuodamiesi turistai naudojasi įvairiomis paslaugomis. Paslaugų užsakymui reikia turėti registracijos žurnalą, bei užimtumo grafiką. Svečiavimosi metu gali pasitaikyti nenumatytų atvejų, kuriems šeiminiai turi būti pasiruošę ir numatę  savo ir šeimos narių bei svečių elgesio tvarką ir taisykles.

Rekomenduojama sodyboje turėti svečių knygą, kambariuose išdėlioti pastabų lapelius, kur svečiai galėtų užrašyti pastabas.

Svečiui išvykstant,  negalima pamiršti:

1. Padėkoti, kad svečiavosi.
2. Pasiteirauti, ar užpildė pastabų lapą, paklausti žodžiu, kokių pastabų svečias turi.
3. Peržiūrėti svečio einamąją sąskaitą, patikrinti telefono pokalbių sąskaitą.
4. Suderinti sąskaitą su svečiu.
5. Paimti pinigus už apgyvendinimą ir kitas paslaugas. Išduoti kvitą ir sąskaitą.
6. Patikrinti, ar kambaryje svečias nepamiršo savo asmeninių daiktų.
7. Iš kambario išnešti svečio lagaminus.
8. Pasiteirauti, ar tūri transportą  išvykti.
9. Paklausti, ar norės svečiuotis dar kartą.

10.  Palydėti iki mašinos ir palinkėti laimingos kelionės.

Kaimo turizmo apgyvendinimo paslaugos raštvedybai galima taikyti viešbučiams nustatytą svečių priėmimo dokumentaciją, o vidaus tvarkai palaikyti – ir viešbučiams parengtas taisykles.

Sodybų specializacija.

Specializacijų gali būti daug ir įvairių. Tačiau prieš renkantis sodybos specializaciją, jos šeimininkai turi įgyvendinti visus bendruosius kaimo turizmo paslaugoms keliamus reikalavimus. Pirmiausia, kaip ir kitų turistų apgyvendinimo paslaugų, taip pat ir poilsiautojų apgyvendinimui kaimo sodybose skirtų patalpų sąlygas reglamentuoja Lietuvos higienos norma “Apgyvendinimo paslaugų saugos sveikatai reikalavimai”, kuri yra privaloma visiems sodybų šeimininkams.

Antra, kaip ir kiti darbdaviai, taip ir kaimo turizmo sodybų šeimininkai, turintys samdomų darbuotojų, turi parengti darbuotojų saugos ir sveikatos tarnybos nuostatus, suderinti juos su Valstybinės darbo inspekcijos teritoriniais skyriais. Be to, rekomenduojama, kad poilsio kaime patalpas įvertintų draudimo įstaigų atstovai.

Lietuvos kaimo turizmo asociacija, įvertinusi poilsio sodyboje sąlygas ir poilsiautojams siūlomų paslaugų komfortiškumą,  savo nariams suteikia komfortiškumo kategorijas. Specializuotos sodybos vertinamos visoms sodyboms keliamais vieningais  kriterijais, kuriuos tvirtina Asociacijos taryba.  Skiriamos tokios sodybų specializacijos:

• Specializuota sodyba dviratininkams  (dviratininkų nakvynės namai),

• Specializuota sodyba ramiam, pasyviam poilsiui;
• Kempingai – stovyklavietės dviratininkams;
• Poilsio kaime sodyba neįgaliems poilsiautojams;
• Ekologiška poilsio kaime sodyba;
• Vaikų poilsio kaime sodyba;
• jodinėjimo.

Sodybų šeimininkai renkas vieną, o dažnai ir daugiau specializacijų.

Pigi automobilių nuoma

Nacionaliniai parkai kuriami nacionalinės svarbos gamtiniam ir kultūriniam kraštovaizdžiui reprezentuoti.

Lenkijoje yra įkurti net 23 nacionaliniai parkai, kurių bendras plotas sudaro 300 000 ha. Tai sudaro 1 proc. visos šalies teritorijos. Net 8 Lenkijos nacionaliniai parkai ( Babia Guros, Belovežo, Beščadų, Kampino, Karkonošės, Polesės, Slovinskio ir Tatrų) yra įtraukti į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą. Gamtos mylėtojai nacionaliniuose parkuose gali pamatyti unikalius pelkynus, didžiausius ir seniausius miško plotus, iš arti gali pamatyti stumbrus – didžiausius gyvūnus Europoje. Nacionaliniai parkai taip pat traukia ir paukščių mylėtojus: Lenkijoje yra apie 80 proc. paukščių rūšių, sutinkamų Europoje.

Visi Lenkijos nacionaliniui parkai ir trumpas apibūdinimas :

1. Babia Guros NP yra Mažosios Lenkijos vaivadijoje, šalia Slovakijos sienos, įkurtas 1954 m. Čia saugomi kalnų kraštovaizdžiai. Aukščiausia viršūnė – Babia Gura 1725 m. virš jūros lygio (Aukštuosiuose Beskiduose). NP plotas 34 kv km.

2. Bebros NP (592 kv. km) įkurtas 1993 m, yra Palenkės vaivadijoje. Tai didžiausias NP Lenkijoje. Jame saugoma pelkėta Bebros įduba ir Bebros upė, pelkių kraštovaizdžiai, bebrai.

3. Belovežo NP (105 kv. km). Tai vienas seniausių nacionalinių parkų Europoje. Jis yra įsikūręs Palenkės vaivadijoje. Įkurtas 1932 m. Čia saugoma Belovežo giria, stumbrai ir briedžiai.

4. Beščadų NP įsikūręs Prieškarpatės vaivadijoje ir užima 292 kv. km plotą. Čia saugomi Beščadai, Tarnicos kalnas, bukų miškai, rudieji lokiai, vilkai, lūšys. Įkurtas 1973 m.

5. Didžiosios Lenkijos NP užima 76 kv. km ploto. Parkas įsikūręs Didžiosios Lenkijos vaivadijoje. Čia saugomas Poznanės ežerynas šalia Poznanės, moreninės miškingos ir ežeringos kalvos, Vartos slėnis.

6. Dravsko NP yra Vakarų Pamario, Liubušo ir Didžiosios Lenkijos vaivadijose. Užima 113 kv. km. ploto. Parke saugomas Dravos slėnis, Dravsko ežeras, senovinis Starė Dravsko miestelis. Įkurtas 1990 m.

7. Gorcės NP. Užima 70 kv. km. Yra Mažosios Lenkijos vaivadijoje. Parke saugomi Gorcės kalnai, kurių aukščiausia viršūnė Turbačas (1310 m. v. j. l), kalnų miškų kraštovaizdžiai ir Rabkos kurortas.

8. Kampino NP yra Mazovijos ir Lodzės vaivadijose, užimantis 385 kv. km. plotą. Parke saugoma Kampino giria, pelkių augalija, briedžių rezervatas.

9. Karkonošės NP 63 kv. km. ploto parkas, esantis Žemutinės Silezijos vivadijoje, kuriame saugoma kalnų augalija, dūlėjimo formos, Karpačo kurortas.

10. Maguros NP yra 194 kv. km ploto parkas įkurtas Prieškarpatės ir Mažosios Lenkijos vaivadijose. Jame saugomi Žemieji Beskidai, kalnų miškai, kuriuose auga ąžuolai, skroblai, guobos ir eglės.

11. Narevo NP – tai 74 kv. km. parkas Palenkės vaivadijoje, kuriame saugomas Narevo slėnis.

12. Oicuvo NP užima 21 kv. km. ploto ir yra Mažosios Lenkijos vaivadijoje. Parke saugomi karstiniai dariniai – Loketkos urvas, gamtos muziejus bei istoriniai pastatai.

13. Peninų NP yra Mažosios Lenkijos vaivadijoje, užima 23 kv. km ploto. Čia saugomas Dunajeco aukštupys, Peninai su aukščiausia viršūne Trys Karūnos (982m. v. j. l), pilys.

14. Polesės NP – tai 98 kv. km. ploto parkas, esantis Liublino vaivadijoje ir saugantis Polesės pelkes, pelkių kraštovaizdžius, užpelkėjančius ežerus.

15. Roztočės NP yra Liublino vaivadijoje ir saugo kreidos ir mergelių Roztočės aukštumą, bukų ir ąžuolų miškus bei Vepšo slėnį.

16. Slovinskio NP. Parkas Pamario vaivadijoje, užimantis 186 kv. km. ir saugantis smėlio paplūdimius ir ‚,judančias kopas”, Lebsko ir Gardno lagūninius ežerus bei originalius pastatus.

17. Stalo kalnų NP yra Žemutinės Silezijos vaivadijoje ir saugo Stalo kalnus, smiltainės uolas ir labirintus, kalnų koplyčias.

18. Šventojo Kryžiaus NP įsikūręs Šventojo Kryžiaus vaivadijoje ir saugo bažnyčias ir vienuolynus, Eglių girią bei Šventojo Kryžiaus kalnus.

19. Tatrų NP yra Mažosios Lenkijos vaivadijoje. Saugo tarpukalnių slėnius, Tatrų kalnus su viršūne Rysais, kalnų ežerus, karstinius urvus, kalnų miškus ir juose gyvenančius gyvūnus: ruduosius lokius, gemzes ir švilpikus.

20. Tucholios šilų NP yra Pamario vaivadijoje. Čia saugomi Tucholios šilai – pušynai ir beržynai.

21. Vartos žiočių NP įsikūręs Liubušo vaivadijoje ir saugo pelkėtą Vartos žemupį.

22. Vygrių NP yra Palenkės vaivadijoje ir saugo Vygrių ir kt. ežerus Mozūrijos ežeryne bei Augustavo girią.

23. Volino NP įsikūręs Vakarų Pamario vaivadijoje ir saugo Volino salos vakarinę ir šiaurinę dalį.

Išskirtinis yra Tatrų NP.

Tatrai – kalnų grandinė palei Slovakijos ir Lenkijos sieną. Tai aukščiausia ir geriausiai turizmui prieinama Karpatų kalnų dalis. Lenkijos Tatrai skirstomi į Aukštuosius ir Vakarų.

Aukštuosiuose Tatruose galima pamatyti aukščiausią Lenkijos krioklį – Vielka Siklava (70 m) ir keliasdešimt poledynmečio ežerų, raibuliuojančių smaragdinėmis ir dangaus žydrumo bangomis. Vakarų Tatrai saugesni ir  draugiškesni turistams. Čia daugiau erdvės, žalumos ir grotų. Beveik kiekvienoje Tatrų trasoje, jei pasiseks, galima pamatyti į Raudonąją knygą įrašytas laukines ožkas ir švilpikus. Pakeliui smagu pailsėti kalninių pušų paunksmėje ar turistinėse kalnų bazėse.

Tatrų nacionaliniame parke (TANAP) saugomas kalnų kraštovaizdis:

• kalnai;
• kriokliai;
• upeliai;
• ežerai
• bei augalija ir gyvūnija.

Tatrai plačiai žinomi kaip žiemos sporto vieta.

Daugelio nuomone Tatrai – gražiausia vieta Lenkijoje: kalnų viršūnės padengtos visus metus netirpstančiu sniegu, stačios atšlaitės, vaizdingi slėniai, kalnų ežerai ir kriokliai.

Reikliausių iškylautojų ir slidininkų norus patenkins 250 km ilgio trasos ir įvairaus nuolydžio atkalnės. Vaizdingų peizažų ir originalios liaudiškos kultūros mėgėjams rekomenduojama apsistoti kalnų papėdeje įsikūrusiame Zakopanės miestelyje.

Pirmoji ES programa, pradėjusi veikti Lietuvoje, buvo PHARE—parama Vidurio ir Rytų Europos valstybėms rengiantis narystei ES. PHARE programa labiau skirta smulkioms investicijoms, ja daugiau naudojosi Aukštaitija, Utenos apskritis. Nuo 2000 m. Lietuva galėjo naudotis ir SAPARD lėšomis. SAPARD – tai specialioji žemės ūkio ir kaimo plėtros programa, kurios pagrindinis tikslas – remti narystei besirengiančių šalių žemės ūkio modernizavimą, konkurencingumą, kaimo plėtrą ir skatinti alternatyvias pajamas kaimo vietovėse. Šia programa buvo siekiama priderinti narių kandidačių nacionalinę  plėtros politiką prie ES politikos. Iš viso pagal SAPARD programą kaimo turizmui per metus numatyta skirti apie 350 tūkst. eurų. Šios lėšos gali būti panaudojamos investicijoms poilsio zonoms įkurti, esamoms turizmo priemonėms modernizuoti, poilsio veiklai skirtiems įrenginiams, laisvalaikio, žvejybos, jodinėjimo ir medžioklės priemonėms bei įrangai įsigyti, turistų maitinimo tinklui plėsti.

Lietuvai įstojus į ES, jai yra skiriama parama ir iš ES struktūrinių fondų. ES struktūrinių fondų parama turi atitikti tam tikrus teminius, geografinius ir finansinius ypatumus. Tokiu būdu lėšas gauna tik vykdantys numatytus uždavinius t.y. skatinantys struktūrinių sunkumų turinčių regionų ekonominę ir socialinę pertvarką. Ši parama turėtų būti naudojama tik menkiausiai išsivysčiusiuose regionuose, kad atitiktų finansinį kriterijų. Gautos lėšos turėtų papildyti, o ne pakeisti ES valstybių narių atitinkamas struktūrines išlaidas. Kreditas

LEADER + yra svarbiausias finansavimo šaltinis kaimo plėtros projektam vykdyti. Šios programos tikslas yra remti novatoriškas, originalias kaimo plėtros strategijas, pasitelkiant vietinių gyventojų grupes ir išbandant naujus būdus puoselėti gamtos ir kultūrinį paveldą, stiprinti ekonomiką ir skatinti kaimo gyventojų organizacinius sugebėjimus.

Fizinė įtaka. Kaimo turizmas veikia ne tik gyvenviečių struktūrą, apgyvendinimo paslaugas ir atrakcijas, bet ir patį kraštovaizdį. Tačiau kartais tai gali turėt neigiamų padarinių, kurie kartais būna trumpalaikiai, tačiau pasitaiko, kad sudarkomas kraštovaizdis visam laikui. Tokie turistiniai objektai kaip mašinų stovėjimo aikštelės, nauji pastatai, keliai turi ilgalaikį vizualinį poveikį kraštovaizdžiui, tokiu būdu kaimo vis labiau urbanizuojamas, prarandamas pirmykštis jo įvaizdis. Tačiau kartais turizmas būna svarbiausia ir dažnai vienintelė priežastis bei galimybė sutvarkyti aplinką, įrengti parkus, renovuoti sunykusius kultūros objektus.

Ekonominė—socialinė kaimo turizmo reikšmė. Kaimo turizmo plėtra iš esmės pateisina pagal jos įnašą į socialinę ir ekonominę plėtrą. Todėl būtina reziumuoti tiek potencialią naudą, tiek kraštovaizdžio, kaip turizmo ištekliaus, panaudojimo reikšmę.

Ekonominė reikšmė. Kaimo turizmas gali smarkiai paveikti neurbanizuotų regionų ekonomiką. Tokį regionų ekonomikos augimą apsprendžia ne tik produkcijos ar užimtumo augimas, bet daug platesnė ekonominė nauda.

Kaimo turizmas yra svarbus papildomas arba naujas pajamų šaltinis kaimo bendruomenėse. Šis sektorius gali tapti nauja sritimi, nešančia pajamas ir pelną kaimo vietovėse bei keičiančia žemės ūkio gamybinę veiklą į paslaugų sektorių. Plėtojant kaimo turizmą sukuriamos naujos darbo vietos su juo susijusiame versle -apgyvendinime, maitinime, prekyboje, pramogų organizavime. Kokybiškai veikianti turizmo sistema žymiai padidina darbo našumą, produktyvumą, mažina nedarbingų dienų skaičių.

Kaimo turizmas gali būti kaip vietinės ekonomikos diversifikavimo įrankis, padedantis užkariauti naujas rinkas vietiniams produktams, išplečiant ir paįvairinant gaminamų prekių ir paslaugų asortimentą. Diversifikuojant vietinę ekonomiką sudaromas platesnis ir stabilesnis ekonomikos pagrindas vietinei bendruomenei.Tokiu būdu palaikomas egzistuojantis verslas ir paslaugos bei apsaugomas tam tikras pajamų lygis. Tokiu būdu galima pritraukti į vietinę rinka naują verslą, stiprinti ekonomiką, nes mažėja poreikis valstybiniam ūkininkavimo subsidijavimui.

Socialinė reikšmė. Kaimo turizmas taip pat teikia socialinę ir kultūrinę naudą:  atsiranda socialiniai kontaktai tarp vietinių gyventojų ir turistų, išauga kultūrinio paveldo svarbumo bei apsaugos suvokimas, atsiranda tvirtesni tarpusavio ryšiai tarp vietos gyventojų. Tai leidžia vietinei bendruomenei vystyti vietinę ekonomiką, gerinti pragyvenimo lygį, tausoti kultūrinį paveldą bei socialines vertybes. Kaimo turizmo plėtra skatina krašto kultūrinio savitumo ir identiteto apsaugos ir didinimo būtinybę, senųjų tradicijų atgijimą. Pagyvėja kultūrinis aktyvumas, gausėja renginių, švenčių, kultūrinių įvykių. Tai yra vienas iš efektyviausių būdų supažindinti kitų šalių turistus su Lietuvos valstybe, papročiais, kultūra, gamta, istorija bei priminti savo šalies gyventojams seniai užmirštas tradicijas ir gyvenimo būdą. Geras valstybės kaip kultūringo krašto įvaizdis žymiai palengvina tarptautinės integracijos galimybes.

Kaimo turizmas taip pat sukuria galimybes vietinių paslaugų, tokių kaip viešasis transportas, sveikatos priežiūra, palaikymui ir rėmimui.

Lietuvos atskirų regionų gamtos grožis bei įvairovė, kultūros paveldo objektai suteikia unikalumo kiekvienai kaimo sodybai. Net siūlomos paslaugos yra paveiktos regiono kultūros, papročių ir gamtovaizdžio.Žemaitijos bei Aukštaitijos kaimo sodybos skiriasi savo siūlomomis paslaugomis, pramogomis ir virtuve.  Vienas sodybas rinktųsi ramų bei istorijos persmelktą poilsį mėgstantys žmonės, kitos patrauktų jaunesnio amžiaus turistus, mėgstančius aktyvų poilsį. Kiekvienas gali pasirinkti poilsį pagal savo poreikius bei gyvenimo būdą. Taigi žmonės, kurie renkasi kaimo turizmą, turi tikrai didelių galimybių susipažinti su gamta, kultūriniais Lietuvos paminklais ir, be abejo, pailsėti. Svarbiausia ir sunkiausia yra išsirnkti, kokioje Lietuvos dalyje pabuvoti ir koks poilsis yra priimtiniausias, nes kaimo turizmas siūlo poilsį ne tik gamtos mylėtojams, besimėgaujantiems nakvynėmis ant šieno, po atviru dangumu ir  t.t., bet ir tiems, kam komfortas yra butinybė ir neatsiejama gyvenimo dalis.