Kaimo turizmas

Turizmas pasaulyje yra viena iš didžiausių ūkio šakų, o ateityje jo apimtys ir užimama dalis ekonomikoje turėtų dar labiau padidėti. WTTC (Pasaulio turizmo ir kelionių tarnybos) duomenimis 2004m. turizmo industrija sukūrė 10,4% pasaulio bendrojo vidaus produkto, 8,1%  visų darbo vietų. Lietuvoje kaimo turizmas laikomas sparčiausiai augančiu turizmo paslaugų sektoriumi. Mūsų šalyje ši verslo šaka 2004 metais sukūrė 10% BVP bei įdarbino net 8,5% visų šalies gyventojų.

Kaimo turizmas yra plačiai paplitęs daugelyje pasaulio šalių. Jis yra vienas iš daugelio skirtingų turizmo rinkos sektorių, kartu sudarančių turizmo rinką. Tačiau dėl desperatiškos kaimo turizmo prigimties ir sudėtingumo, atskirti kaimo turizmą nuo kai kurių kitų turizmo rušių sunku ar net kartais neįmanoma. Todėl siūloma kaimo turizmą apibrėžti pagal jo sąsajas su aplinka. Kad turizmas būtų apibūdinamas kaip kaimo, jis turėtų atitikti visas kaimo vietovės charakteristikas: maža sodyba, maža populiacija, žemės ūkiu paremta ekonomika, tradicinė socialinė struktūra. Būtų galima rasti daug įvairių kaimo turizmo sampratų. Vienos iš jų kaimo turizmą tapatina su turizmu mažai apgyvendintose teritorijose, kitos akcentuoja veiklą siūlomą kaime. 1986m. Europos komisijos pateiktame apibrėžime kaimo turizmas apibūdinamas kaip “plati konsepcija, apimanti ne tik ūkių turizmą ar agroturizmą, t.y. ūkininkų teikiamas apgyvendinimo sąlygas, bet visą turistų veiklą kaime”. Ši turizmo rūšis yra patraukli miestiečiams, ieškantiems poilsio kaime atostogų metu, ir gali išplėstibei prisidėti prie sezoninės bei geografinės turizmo plėtros. Jansen-Verbeke 1990 m. kaimo turizmą apibrėžė kaip apimantį “visas turizmo formas, sutinkamas kaimo vietovėse. Esminis bruožas yra regiono urbanizuoto ir kaimiško charakterio prieštaravimas.” Šis apibrėžimas remiasi regiono charakteristika, todėl yra prieštaringas. Jis apima keliones kaimo vietovėse taip pat kaip ir nakvynes. Apibendrinant, galima teigti, kad kiekviena veikla gali būti vadinama kaimo turizmu, jei tenkina šias sąlygas: vyksta kaimo vietovėse, mažo mastelio, naudoja vietinius išteklius (ekonominius, socialinius, kultūrinius ir gamtinius), plėtros atveju įgyja vietinių bruožų.


Kaimo turizmas – tai turizmo rūšis, apimanti kelionę į kaimo vietoves ir rekreacinę veiklą jose. LR įstatyme, kaimo turizmo paslauga – tai kaimo gyvenamojoje vietovėje ar mieste, kuriame gyvena ne daugiau kaip 3000 gyventojų, ūkininko sodyboje ar individualiame gyvenamąjame name teikiama turizmo paslauga. Šios paslaugos teikėjai privalo: 1) turėti turistams apgyvendinti pritaikytą sodybą ar atskirus pastatus, kuriuose apgyvendinimui skirtų kambarių (numerių) yra ne daugiau kaip 20; 2) sudaryti kaimo turizmo paslaugos teikimo reikalavimus atitinkančias sąlygas, kurias nustato LR Turizmo departamentas ir Lietuvos kaimo turizmo asociacija; 3) turėti savivaldybės išduotą verslo pažymėjimą (sertifikatą), patvirtinantį, kad yra įvykdyti kaimo turizmo paslaugos teikimo reikalavimai. Kaimo turizmo paslaugos yra teikiamos taip vadinamose kaimo sodybose.

Kaimo sodybą sudaro žemės sklypas, kurį yra užėmę ūkininko ar kito asmens gyvenamasis namas, ūkiniai pastatai ir kiti statiniai, kiemo ir kiti įrenginiai, reikalingi turistų poilsiui, higienai, sportui taip pat šio žemės sklypo priklausiniai. Žemės sklypo priklausiniais laikomi jame esantys: miškas, medžių ir krūmų želdiniai, daugiamečiai sodiniai, vandens telkiniai, melioracijos ir inžineriniai įrenginiai.